Vokiečių represijos prieš lenkus - REPRESIJOS PRIEŠ LENKUS -

Niemieckie obozy zagłady i obozy koncentracyjne w okupowanej Polsce

Nawigacja

Vokiečių represijos prieš lenkus

Okupantų tikslas

Ypač įnirtingai buvo persekiojami lenkai, kuriuos įtardavo antivokiškomis nuotaikomis, dalyvaujant pasipriešinimo judėjime ar padedant žydams

Svarbiausias vokiečių politikos okupuotose lenkų žemėse tikslas buvo visiškas lenkų pajungimas III Reicho interesams (sąvoką „lenkas” šiame kontekste vartojame tautine-etnine prasme, neaptardami žydų, ukrainiečių, lietuvių ir kt. tautybių žmonių, prieš karo pradžią turėjusių Lenkijos pilietybę, situacijos). Teroru – sušaudymais, kalinimu kalėjimuose ir stovyklose – buvo siekiama išeliminuoti esamus ir potencialius pasipriešinimo judėjimo vadovus bei tautos lyderių sluoksnį (kunigus, mokytojus ir pan.), o likusią jos dalį priversti paklusti. Ypatingai nuožmiai buvo persekiojami tie lenkai, kuriuos įtardavo antivokiškomis nuotaikomis, dalyvaujant pasipriešinimo judėjime ar padedant žydams. Elito netekusi tauta turėjoi tapti pigia, neišlavinta ir beatodairiškai eksploatuojama darbo jėga, dirbančia Reiche ar okupuotoje šalyje. Antilenkiška Vokietijos politika privedė prie šimtų tūkstančių žmonių mirties, o šimtams tūkstančių kitų paliko gilius fizinius ar psichologinius pažeidimus, trukusius dar daug metų po karo pabaigos.

Nusikaltimai lenkams Vokietijos agresijos prieš Lenkiją metu

Antilenkiška Vokietijos politika privedė prie šimtų tūkstančių žmonių mirties, o šimtams tūkstančių kitų paliko gilius fizinius ar psichologinius pažeidimus, trukusius dar daug metų po karo pabaigos

Vokiečių karinius veiksmus prieš Lenkiją nuo pat pradžių sekė nusikaltimai prieš lenkų gyventojus. Daugelyje vietovių vokiečių kariniai daliniai bombarduodavo objektus, neturinčius jokios karinės reikšmės. Jų tikslas buvo kelti paniką ir palaužti lenkų kareivių, besistengiančių sustabdyti priešą, dvasią. Tokie brutalūs veiksmai įgavo simbolinį rangą vokiečių oro pajėgoms (Luftwaffe) sunaikinus Vielunės miestą Lodzės apylinkėse, kur buvo sulyginti su žeme dauguma statinių, tarp jų ir katalikų bažnyčia, sinagoga bei civilinė ligoninė. Tokio tipo bombardavimų aukomis tapo ir daug kitų Lenkijos miestų. Dažnai vokiečių pilotai atakuodavo traukinius ar civilių pabėgėlių kolonas, apšaudydavo juos iš lėktuvų. Pasibaigus kovoms daug kur buvo pradėti žudyti paimti į nelaisvę lenkų kareiviai ar civiliai iš vietų, kur veikė lenkų pasipriešinimas.

Pasibaigus kovoms daug kur buvo pradėti žudyti paimti į nelaisvę lenkų kareiviai ar civiliai iš vietų, kur veikė lenkų pasipriešinimas

Paskui karinius dalinius per okupuotas Lenkijos žemes traukė specialios vokiečių policijos operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), kurių tikslas buvo užtikrinti ramybę armijos užnugaryje. Šio tikslo buvo siekiama šaudant arba areštuojant lenkus, laikytus galimai pavojingais okupantams

 

 

Represijos prieš lenkus okupacijos metu

Nuo pirmųjų okupacijos dienų Vokietija prie Reicho prijungtose lenkų žemėse vykdė plačiai suplanuotus naikinimo darbus. Jie buvo slepiami po kriptonimu „Akcija Inteligentija” (Intelligenzaktion). Okupantams rūpėjo sunaikinti vietinį elitą, taip paliekant lenkų tautą be vadovų sluoksnio. Baisiausių rezultatų ši akcija pasiekė Pamaryje – jos simboliu tapo kruvinas  Bydgoščiaus sutramdymas. Didžioji dalis Pamaryje areštuotų lenkų neteko gyvybės keliasdešimtyje masinio žudymo vietų. Pavyzdžiui, Piašnicuose netoli Gdansko buvo nužudyta apie 14 tūkstančių žmonių, Špengavskio miške prie Starogardo Gdansko žuvo apie 7 tūkstančiai, iš jų beveik 1,7 tūkstančių buvo psichiatrinių ligoninių Kocborove ir Šviece pacientai, žudoma buvo ir „Mirties slėnyje” prie Bydgoščiaus bei daugelyje kitų vietų. Lenkų, nužudytų Pamaryje nuo 1939 m. rugsėjo iki 1940 m. balandžio, skaičius siekia mažiausiai 30 tūkstančių. Deja, tai nebuvo galutinis žmonių netekčių balansas prie Reicho prijungtose lenkų žemėse. Tuo metu Poznanėje ir jos apylinkėse buvo nužudyta beveik 2 tūkstančiai žmonių, panašus aukų skaičius buvo ir po egzekucijų Šlionske. Lodzėje ir jos apylinkėse vokiečiai sušaudė apie 1,5 tūkstančio gyventojų, Mazovijoje, ypač Ostrolenkės, Čiechanovos ir Vyškovos apylinkėse, apie 6,7 tūkstančius

Generalinėje gubernijoje masinių represijų pradžia reikėtų laikyti inteligentų areštus prieš Nepriklausomybės atgavimo šventę (1939 m. lapkričio 11 d.). Jais tikriausiai siekta tiek užbėgti už akių galimiems antivokiškiems poelgiams tą svarbią lenkams dieną, tiek parodyti visišką vokiečių dominavimą okupuotame krašte. Į kalėjimus ir areštines buvo susodinta apie tūkstantį žmonių – universitetų dėstytojų, vidurinių mokyklų mokytojų, teisėjų, advokatų, notarų, gydytojų, valstybės administracijos tarnautojų, verslininkų, pirklių ir amatininkų sąjungų vadovybės narių bei katalikų dvasininkų. Jie kalinimo vietose buvo mušami ir marinami badu. Nors vokiečiai šiuos kalinius gana greitai paleido, jų nebuvimas paralyžiavo ligoninių darbą ir atsiliepė kitai ūkinei veiklai; paskutiniai kaliniai atgavo laisvę tik po kelių mėnesių. Liubline panašios akcijos metu atrinktiems kaliniams buvo įvykdytos egzekucijos. 

Sušaudyti numatytų asmenų sąrašuose atsirado, be jau minėtų visuomenės elito atstovų, politikos veikėjai, sukarintų organizacijų aktyvistai, ginklo ar radijo imtuvo laikymu kaltinami žmonės.

Lapkričio areštai buvo tik įžanga į didžiulę lenkų naikinimo operaciją, GG prasidėjusią (Generalgouvernement, GG) 1940 m. pavasarį. Vokiečiai pavadino ją „Ausserordentliche Befriedunkgsaktion, Aktion AB” („Nepaprastoji tramdymo akcija”). Operacijos tikslas buvo asmenų, galinčių suvaidinti svarbų vaidmenį organizuojant ir remiant pasipriešinimo judėjimą, sunaikinimas. Sušaudyti numatytų asmenų sąrašuose atsirado, be jau minėtų visuomenės elito atstovų, politikos veikėjai, sukarintų organizacijų aktyvistai, ginklo ar radijo imtuvo laikymu kaltinami žmonės. Šie kaliniai buvo masiškai žudomi tokiose vietose, kaip Palmiros prie Varšuvos, Kšeslavicai prie Krokuvos, Rury Jezuickie prie Liublino ar Firlej prie Radomo. Manoma, kad „Aktion AB” metu vokiečiai nužudė apie 6,5 tūkstančių žmonių. Tie nedaugelis areštantų, kuriems pasisekė išvengti egzekucijos, buvo surinkti ir išvežti į Zachsenhauzeno-Oranienburgo ir Aušvico koncentracijos stovyklas.

Neretai baudžiamųjų akcijų metu vokiečiai žudydavo visus gyventojus, nepaisydami lyties ir amžiaus. 

Pirmųjų okupacijos mėnesių represinių akcijų pabaiga nebuvo represinės politikos prieš lenkus galas. Vokiečių policija nenuilsdama persekiojo aplinką, laikomą priešiška okupantams, ir smarkiai pakenkė slaptoms organizacijoms. Areštuotieji ne tik dėl konkrečių kaltinimų, bet ir tiesiog įtariant antivokiškas nuotaikas turėjo labai mažai galimybių atgauti laisvę. Tokie žmonės pirmiausia patekdavo į kalėjimą ilgam, paprastai kelis mėnesius trunkančiam tyrimui. Kalėdavo tragiškomis sąlygomis: perpildytose kamerose, beveik badaudami, be jokios medicinos pagalbos ir kęsdami nuolatines sargybinių priekabes. Visa tai turėjo palaužti kalinių dvasią prieš vedant juos į apklausas. Šios buvo vykdomos saugumo policijos pareigūnų ir rėmėsi mušimu medinėmis lazdomis, metaliniais laidais, botagais, odiniais diržais. Policijos būstinėse buvo specialių patalpų, pritaikytų tokio pobūdžio „apklausoms”. Jose kalinius buvo galima pagabinti už rankų po lubomis arba tvirtinti ant specialių stalų, kad mušant kuo labiau skaudėtų. Visose policijos būstinėse daugybė kankinamų kalinių mirdavo arba tapdavo luošais visam gyvenimui. Tyrimas baigdavosi improvizuotu teismu, labiau panašiu į farsą. Jo metu kaliniai neturėdavo teisės kalbėti ir tegalėjo tylėdami klausytis diskusijų. Minėtieji teismai praktiškai neskelbdavo išteisinamųjų nuosprendžių, juose tiesiog būdavo nusprendžiama, ar teisiamieji bus nubausti mirties bausme, ar neapibrėžtam laikui išsiųsti į koncentracijos stovyklą. Pradedant 1942 metais vokiečiai vis dažniau atsisakydavo slaptų egzekucijų ir pasmerktuosius viešai kardavo judriausiose miestų vietose pastatytose kartuvėse. Tokių nusikaltimų liudininke tapo ne tik Varšuva, bet ir daug kitų miestų.

Jau nuo pirmųjų okupacijos mėnesių naikinimo politika stipriai smogė ir kaimų gyventojams. Kaimo vietovėse masinės akcijos, kuriose dalyvavo ne tik policijos, bet kartais ir kariniai daliniai, turėjo dvi svarbiausas priežastis. Pirmoji iš jų – tai, kad valstiečiai rėmė pasipriešinimo judėjimus, ypač partizanų būrius. Ne mažiau svarbu vokiečiams buvo ir išgauti iš valstiečių jiems uždėtas maisto prievoles – javus, bulves, mėsą ir kitus žemės ūkio produktus. Represiniai veiksmai, okupacijos metais palietę beveik 800 lenkų kaimų, paprastai prasidėdavo nuo vadinamosios baudžiamosios ekspedicijos atvykimo į kaimą, kuri padegdavo kelis pasirinktus pastatus ir imdavo žudyti dalį pagautų gyventojų (5 – 50 žmonių).  Tačiau daug kaimų patyrė tramdomąsias ekspedicijas, kai būdavo sušaudomi arba išsiunčiami į koncentracijos stovyklas visi vyrai (arba asmenys, vyresni nei 16 metų), visi vaikai ir moterys išvaromi, o visi gyvenamieji ir ūkio pastatai sudeginami.  Neretai tokių tramdymo akcijų metu vokiečiai žudydavo visus gyventojus, neatsižvelgdami į jų amžių ar lytį. Didžiausios tokios akcijos buvo įvykdytos Sklobų kaime ir apylinkėse  (1940 m. balandį – nužudyta virš 700 asmenų), Michniove (1942 m. liepą – nužudyti 203 asmenys), Borove ir kaimyninėse apylinkėse (1944 m. vasarį – nužudyta apie 1250 žmonių, iš jų 300 vaikų) bei Lipiake-Majorace (1944 m. rugsėjį – nužudyti 448 žmonės). Be to, visos okupacijos metu daug Lenkijos kaimų gyventojų tapo individualiomis juose veikiančių žandarmerijos postų darbuotojų egzekucijų, žudymų ir sumušimų aukomis

Be minėtų tiesioginio naikinimo formų, svarbi prieš lenkus nukreiptos vokiečių politikos apraiška buvo sukurti lenkams labai sudėtingas gyvenimo sąlygas. Jos reiškėsi visuotiniu skurdu – maisto trūkumu, medicininės pagalbos nebuvimu, gyvenimu ankštuose būstuose, vergiškomis darbo sąlygomis. Daugybė žmonių fizines ir psichologines šių realijų pasekmes jautė dar ilgai po karo pabaigos

Tikslūs duomenys apie Lenkijos gyventojų netektis vokiečių okupacijos metais iki šiol tikslinami. Tačiau manoma, kad minimalus nužudytų vyrų, moterų ir vaikų skaičius yra 1,5 mln

Represijos prieš lenkus už pagalbą žydams

Nuo pirmųjų okupacijos dienų kartu su vokiečių antisemitine politika prasidėjo propagandinė akcija, kuria buvo siekiama kurstyti lenkų neapykantą žydams. Oficialiojoje spaudoje, plakatuose, filmuose ir didžiuosiuose miestuose rengiamose parodose buvo stengiamasi įtikinti lenkus nutraukti bet kokius santykius su žydų tautybės žmonėmis. Įsteigus getus šią veiklą papildė įsakymas kuo griežčiausiai bausti visus lenkus, suteikusius bent menkiausią pagalbą savo gyvybes gelbstintiems žmonėms.

Moneta išleista Lenkijos Liaudies Banko, serijoje „Žydus gelbstintys lenkai”. Ulmų, Kovalskių i Barankų šeimos – tai  geriausiai žinomi pavyzdžiai lenkų, vokiečių nužudytų už žydų gelbėjimą II Pasaulinio karo metais. Už žydams teikiamą pagalbą žuvo mažiausiai keli šimtai lenkų, rizikavę esant realiam pavojui gyvybei. 1. Juzefas ir Viktorija Ulmai iš Markovos (Podkarpatėje), nužudyti 1944 m. kovo 24 d. kartu su savo vaikais, vyriausiąja Stasia (8 metų), Basia, Wladziu, Franusiu, Antosia ir Marysia, kartu su slėptais žydais: šešiais Šalių šeimos iš  Lancuto nariais ir dviem Chaimo Goldmano dukterimis. Juzefo Ulmo žmona mirė būdama paskutinį mėnesį nėščia 7 vaiku. 2. Vincentas ir Lucja Baranekai iš Šiedliskų prie Miechovo, nužudyti 1943 m. kovo 15 d. su savo vaikais: vyriausiuoju Henryku (12 metų), Tadeušu ir Vincento motina Katažyna Kopeč, taip pat jų slapstyta 4 asmenų žydų Koplevičių šeima. 3. Adamo ir Bronislavos Kovalskių iš Čiepielovo prie Lipsko šeima, taip pat Piotro Obuchievičiaus, Frančiško Kosioro ir Skočylasų šeimos (iš viso 34 žmonės). Vokiečių nužudyti 1942 m. gruodžio 6 d., už žydų – savo pažįstamų ir kaimynų - gelbėjimą.

Griežčiausias gubernatoriaus Hanso Franko (Hans Frank) įsakymas, grasinantis lenkams mirtimi už pagalbą žydams, buvo paskelbtas 1941 m. spalį. Jame buvo sakoma: „Žydai, be leidimo išvykę iš jiems skirtos teritorijos, baudžiami mirtimi. Tokia pačia bausme baudžiami asmenys, sąmoningai slepiantys šiuos žydus. Kurstytojai ir jų pagalbininkai bus baudžiami tokia pačia bausme, kaip ir kaltininkai, už planuotą veiką bus baudžiama kaip už įvykdytą”. Kitais metais, kai Lenkijos teritorijoje buvo likviduojami getai, o jų gyventojai gabenami į masinio naikinimo vietas, šis įsakymas buvo papildytas. Buvo primenama, kad mirties bausmę užtraukia bet kokia pagalba žydams, taipogi ir suteikimas jiems nakvynės, maisto, gabenimas bet kokiomis transporto priemonėmis, bet kokių prekių pirkimas iš jų ir t.t. Mirties bausmė buvo numatyta kiekvienam lenkui, kuris, žinodamas apie ne gete esantį žydą, nepraneš vokiečių valdžiai. Radomo rajone šiam įsakymui antrino vokiečių policijos komendanto Herberto Biotchero (Herbert Böttcher) nurodymas policijos postams, kad lenkų namuose radus ginklą ar slepiamus žydus, visus ten gyvenančius žmones, taip pat ir vaikus, privalu nužudyti, o būstą sudeginti. Tokie veiksmai turėjo atgrasyti kitus lenkus, galėjusius padėti pabėgėliams iš getų

Yra žinoma daug  lenkų šeimų kolektyvių nužudymų atvejų vokiečiams aptikus jų slepiamus žydus arba šiems tiekiamą maistą.

Yra žinoma daug  kolektyvinių lenkų šeimų nužudymų atvejų vokiečiams aptikus jų slepiamus žydus arba šiems tiekiamą maistą. Daug tokių atsitikimų būta kaimuose, kur kai kurie lenkų ūkininkai padėdavo iš getų pabėgusiems ir miškuose besislapstantiems žydams, o atėjus žiemai nuspręsdavo suteikti jiems prieglobstį savo gyvenamuosiuose ar ūkiniuose pastatuose.  Didžiausią kruviną duoklę sumokėjo kaimo Čiepieliovo apylinkėse netoli Radomo gyventojai. 1942 m. gruodį ir  1943 m. sausį vokiečiai čia įvykdė seriją egzekucijų, kurių metu nužudė 30 žmonių, tarp jų ištisas Kovalskių, Košiorų ir Obuchievičių (Kowalskich, Kosiorów i Obuchiewiczów) šeimas. Daugiau nei pusė nužudytųjų neturėjo nė 16 metų. Šioms šeimoms priklausę pastatai buvo vokiečių apiplėšti ir sudeginti kartu su nužudytųjų kūnais. Ištraukti nužudytųjų kūnus iš sudegintų namų griuvėsių vėliau privertė lenkus iš kaimyninių ūkių. Panašiai vyko ir vokiečių 1943 m. kovo mėnesį įvykdytos žudynės Šiedlisko kaime netoli Miechovo. Už žydo slėpimą buvo išžudyta penkių asmenų Barankų (Baranków) šeima. Tačiau vienas įvykis, nutikęs  1944 m. kovo mėnesį Markovo kaime prie Lancuto, tapo simboliu likimo, laukusio žydų tautybės gyventojus gelbėjusių lenkų kaimo gyventojų. Daugiavaikė Ulmų šeima nusprendė savo sodyboje priglausti aštuonis žydus. Juos įskundė, ir vokiečiai nužudė Juzefą Ulmę (Józefa Ulmę), jo tuoj gimdyti turėjusią žmoną Viktoriją (Wiktorię) ir šešis jų mažus vaikus. Taip pat buvo nužudyti ir visi ūkyje besislėpę žydai. Nepaisydami šių žudynių, Markovo kaimo valstiečiai iki pat vokiečių okupacijos pabaigos savo ūkiuose slapstė dar apie dvidešimt žydų tautybės žmonių.

Juos įskundė, ir vokiečiai nužudė Juzefą Ulmę, jo tuoj gimdyti turėjusią žmoną Viktoriją ir šešis jų mažus vaikus. Taip pat buvo nužudyti ir visi ūkyje besislėpę žydai. 

Tarp lenkų, sumokėjusių didžiausią kainą už pagalbą žydams, buvo nemažai ir miestų gyventojų. Vieni iš tokių buvo Volskių šeima. Varšuvoje, prie jų namo esančiame sode jie pastatė požeminę slėptuvę, kurioje išsigelbėjimo nuo vokiečių ieškojo beveik keturiasdešimt žydų tautybės žmonių. Vienas iš jų buvo Emanuelis Ringelblumas (Emanuel Ringelblum) – žymus istorikas ir Varšuvos geto metraštininkas. 1944 m. kovą vokiečiai gavo skundą ir aptiko slėptuvę, nužudė visus besislepiančius joje žydus ir jų lenkus globėjus.

Apie lenkų teikiamą pagalbą dažnai liudijo ir žydai darbininkai, įkalinti darbo stovyklose prie vokiečių armijai dirbančių pramonės įmonių. Čenstochovoje, Kielcuose, Ostrovce, Pionkuose ir kitose vietovėse lenkai darbininkai tiekdavo žydams maistą, padėdavo jiems tausoti jėgas ir tokiu būdu išgyventi. Tokios pagalbos simboliu tapo Tadeušo Novako (Tadeusza Nowaka), jauno šaltkalvio iš įmonės Skaržysko-Kamieneje, likimas. 1943 m. balandį jis buvo sugautas perduodantis žydams duoną ir viešai pakartas įmonės teritorijoje, daugybės priverstų stebėti egzekuciją darbuotojų akivaizdoje. Jis kabėjo kartuvėse spygliuota viela suveržtomis rankomis ir po kaklu pakabinta lentele: „Už pagalbą žydams ir laiškų nešiojimą”.

Tikslus lenkų, vokiečių nužudytų už pagalbą žydams, skaičius nežinomas. Dabar turimi duomenys leistų tvirtinti, kad jų turėjo būti mažiausiai tūkstantis. Už tokią pagalbą areštuotų, pakliuvusių į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas lenkų skaičius buvo kur kas didesnis.

Tie už pagalbą žydams areštuoti lenkai, kuriems pavykdavo išvengti mirties bausmės, paprastai būdavo išsiunčiami į koncentracijos stovyklas. Archyviniuose dokumentuose išliko daugybė tokio vokiečių okupacinės valdžios elgesio liudijimų. Pavyzdžiui,  1943 m. vokiečiai deportavo į Aušviczą tris Šydlovco gyventojus – Vincentą Kolbę, Stefaną Erbelą ir Marianą Nazimką (Wincentego Kołbę, Stefana Erbela i Mariana Nazimka), greičiausiai padėjusius žydams gauti padirbtus dokumentus ir slapstytis nuo vokiečių. Nors du pirmieji iš  Aušvico buvo perkelti į Buchenvaldo ir Mauthauzeno stovyklas, jiems pavyko ištverti iki išvadavimo. Tolesnis Nazimkos, perkelto į Fliosenburgo stovyklą, likimas nežinomas. Tais pačiais metais vokiečių policija areštavo grupę Kozienico gyventojų, kaltinamų žydų slėpimu. Mažiausiai du jos nariai buvo išsiųsti į Aušvicą, o iš ten į kitas stovyklas; Pavelas Vachlačenko (Paweł Wachłaczenko) sulaukė išvadavimo būdamas Litomiežyco stovykloje (Fliosenburgo koncentracijos stovyklos filiale), o štai Ježis Burghardtas (Jerzy Burghardt) greičiausiai žuvo Mauthauzene. 1943 m. Aušvicze buvo nužudytas ir Radomo gyventojas Marcinas Kovalikas (Marcin Kowalik), kurio „kaltė” buvo vieno geto gyventojo asmeninio laiško perdavimas kitam asmeniui. Tai tik kelios pavardės iš ilgo kalinių sąrašo.

Tikslus lenkų, nužudytų už pagalbą žydams, skaičius nėra žinomas. Dabar turimi duomenys leistų tvirtinti, kad jų turėjo būti mažiausiai tūkstantis. Už tokią pagalbą areštuotų, pakliuvusių į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas lenkų skaičius buvo kur kas didesnis.

dr. Sebastianas Piontkovskis (Sebastian Piątkowski)

do góry